Kodėl tantalo ir niobio rūdos purtymo stalo atraižas turėtų būti renkamas atskirai – permalimui, tolesniam atskyrimui arba apdorojimui naudojant trijų diskų magnetinį separatorių?
Atliekant tantalo-niobio rūdų bandymus, dažniausiai nepastebimas komponentas yra ne koncentratas ar atliekos, o veikiau „tarpinių“ juosta – ta juostelė purtymo stalo denio viduryje, kuri neatrodo nei ypač tamsi, nei ypač šviesi. Jei ši frakcija tiesiog grąžinama į pašarą, cirkuliuojanti apkrova toliau augs; ir atvirkščiai, jei jis bus dedamas tiesiai į koncentratą, į jį gali patekti nepageidaujamo alavo, geležies turinčių mineralų ir nešvarumų. Kai apžiūriu vietoje veikiantį kratymo stalą, pirmas žingsnis yra izoliuoti vidurius; jie suteikia aiškiausią supratimą apie tai, ar proceso kliūtis yra mineralų išlaisvinimas, klasifikavimas ar galutinis valymo etapas.

„Viduriai“ reiškia ne fiksuotą, specifinę medžiagą, o heterogeninį mineralinių dalelių mišinį. Iš purtymo stalo išgautose atliekose gali būti mineralų, tokių kaip kolumbitas-tantalitas, kasiteritas, granatas, geležies turinčių mineralų ir sudėtinių kvarco ir lauko špato grūdelių (tarpuogių) derinio. Kadangi sudėtis labai skiriasi priklausomai nuo rūdos telkinio, negalima nustatyti tinkamo tolesnio apdorojimo kelio remiantis vien spalva. Vietoj to, viduriai turėtų būti klasifikuojami pagal grūdelių dydį – stambūs, vidutiniai ir smulkūs – ir ištirti naudojant tokius įrankius kaip rankinis magnetas, mikroskopas arba mineraloginė analizė. Tikslas yra nustatyti, ar vertingi mineralai egzistuoja kaip išlaisvinti (monomineraliniai) grūdeliai, kaip tarpaugiai, ar kaip dalelės, gaubtuotos smulkiagrūdėje sluoksnyje (glebėse).

Pirma, nustatykite, ar stambiagrūdžius vidurius reikia šlifuoti.
Jei vertingi mineralai atsėliuose lieka glaudžiai suaugę su kvarcu ar lauko špatu, pakartotiniai valymo etapai tik paskatins medžiagą pirmyn ir atgal tarp koncentrato ir atliekų. Tokiais atvejais reikia atlikti nedidelio masto pakartotinio šlifavimo bandymus, siekiant įvertinti mineralų išsiskyrimo laipsnį ir smulkių nuosėdų kiekio padidėjimą esant įvairiai malimo trukmei. Tantalo-niobio mineralai, nors ir tankūs, taip pat gali būti trapūs; per daug šlifuojant, regeneruojamos dalelės gali patekti į smulkių gleivių frakciją. Todėl tikslingiau permalti tik tuos įmaišius, kurie konkrečiai reikalauja tolesnio išlaisvinimo, o ne permalti visą gravitacinio atskyrimo produkto srautą.
Sureguliuokite purtymo lentelės veikimo parametrus, kai yra daug išlaisvintų dalelių
Jei mikroskopinis tyrimas atskleidžia didelį išsiskyrusių tantalo-niobio mineralų kiekį tarpinėse, būtina iš naujo ištirti kratymo stalo padavimo dydžio pasiskirstymą, masės tankį, denio skersinį nuolydį ir plovimo vandens srautą. Dėl plataus pašaro dydžio pasiskirstymo stambios dumblių dalelės ir smulkūs sunkieji mineralai gali susigrūsti į tą pačią tarpinę zoną, o dėl pašarų tankio svyravimų ribos tarp atskyrimo zonų gali pasislinkti. Suskirstant pašarus į siauresnio dydžio frakcijas ir stabilizavus srautą, po kurio atliekama dar viena trijų produktų atskyrimo eiga, dažnai galima nustatyti, ar problemos kyla dėl veikimo parametrų.

Trijų diskų magnetinis separatorius skirtas sausiems, siauros frakcijos produktams apdoroti.
Magnetinis atskyrimas naudojant trijų diskų įrenginį priklauso nuo mineralinio magnetinio jautrumo skirtumų, kad būtų galima toliau frakcionuoti. Šiam procesui medžiaga turi būti sausa ir biri, su plonu, vienodu pašarų sluoksniu. Drėgnų įmaišų iš kratymo stalo negalima tiekti tiesiai į magnetinį separatorių; kitu atveju dalelių aglomeracija užmaskuoja magnetinių savybių skirtumus. Tokia medžiaga pirmiausia turi būti nusausinta ir išdžiovinta, tada bandoma partijomis pagal konkretaus dydžio frakcijas, kiekvienam diskui priderinant magnetinio lauko intensyvumą ir iškrovos skirstytuvų padėtį. Magnetinis atskyrimas nepakeičia gravitacinio atskyrimo; veikiau tai sudėtingų sunkiųjų mineralų koncentratų, kurie jau buvo praturtinti ir kuriuose yra įvairių magnetinių savybių turinčių mineralų, apdorojimo metodas.
Trys šakos grandinės turėtų būti įvertintos atliekant uždaros grandinės bandymus. Patikimas bandymo metodas apima įmaišų padalijimą į tris atskirus srautus: (1) permalimas ir tolesnis sodrinimas, (2) tiesioginis tolesnis sodrinimas ir (3) sausas magnetinis atskyrimas. Turėtų būti registruojami kiekvieno srauto duomenys apie produkto išeigą, Ta-Nb klasę ir susijusių komponentų, tokių kaip alavas ir geležis, pasiskirstymą. Jei pakanka tiesioginio tolesnio sodrinimo, kad smarkiai susiaurėtų įmaišų frakcija, tada papildomai šlifuoti nereikia. Ir atvirkščiai, jei permalimas pagerina mineralų išsiskyrimą, bet dėl to labai prarandama smulkių sluoksnių frakcija, reikia iš naujo įvertinti malimo parametrus. Galiausiai proceso eiga turėtų užtikrinti, kad vidutinių dalelių kiekis stabilizuotųsi – konverguotų į pastovią būseną, o ne nuolat kauptųsi sistemoje.







